Helsinkis, pirmos valandos mieste

Posted on 5 kovo, 2012

0


Helsinkis, keistas miestas, vasarį miestas tikrai nuobodus, juk ten labai šalta ir daug sniego. Išlipam, praeinam krūvą žmonių laukiančių ar perkančių bilietus pabėgti iš Helsinkio, bet mes nebėgsime mes tik atvykome ir esam pasiryžę pamatyti Suomiją, tai yra sostinę, juk visada šalis ir sostinė skiriasi, kaip diena ir naktis. O naktis daug įdomesnė. Žinojome kad nepamatysime nei Samių ar elfų, kurie gyvena už poliarinio rato apie 1000 km į šiaurę. Ko tikėjomės tą ir gavom tikrai jokių šiauriečių nebuvo, iš balkono kyšojo dvi žirafos, apsnigusiomis ir užšalusiomis galvomis, iškišo jas turbūt per anksti, kai dar nekvepėjo pavasariu Helsinkyje, ir užšalo, na nieko greit ateis vasara ir vėl žirafos galės žvalgytis iš balkono į praeinančius lėtai suomius, kurie iš tikrųjų skuba. Bet suomiai nėra lėti, kaip yra įprasta manyti, jie tikrai greiti, kai įsėda į mašiną, jie patys pavirsta tiksliomis, šaltų nervų mašinomis, nedarančiomis klaidų ir skriejančiomis šalies beribiais miškais ar miesto gatvėmis. Kaip pavyzdys tai garsūs ralio ir formulės 1 vairuotojai, kurie mano atmintyje išlikę kaip priešai, blogiečiai, trukdantys laimėti Schumacheriui. O kad šalis tikrai lenktynininkų kraštas iliustruoja visur čiuožiantys automobiliai, na ne visur visur, bet daugelyje posūkių tiesiog mašinos čiuožia, ramiai ir tiksliai, nes sniego danga suomiui malonesnė už asfaltą, o gal ir ne, pats sugalvojau. Bet vizualiai tiktų prie blondiniškų piliečių.

Turbūt kaip ir kiekviename mieste, nesvarbu, kurioje šalyje, ar Lietuvoje ar Suomijoje, šaltą dieną nėra daug atrakcijų miesto gatvėse, tada reikia lysti į barus ir kavines, socializuotis, o mes neturėdami pinigų, na turėjome,  žmonės visada visi jų turi, bet juos ir nori dar turėti, todėl norėdami dar turėti pasilikome prie minties išspausti iš Helsinkio viskas kas nemokama. Nei sušalome nei alkani buvome. Pirma mūsų stotelė, tai yra vieta kur įžengėm į vidų – Helsinkio katedra. Liuteroniška, nors iki tol nežinojau kokios yra liuteroniškos bažnyčios ar katedros, tai dabar supratau, kad tai labai tvarkingos, minimalistinės, su kažkur išlendančiu violetiniu atspalviu, nežinau ar tai turi ką nors bendro su Liuteriu, bet atrodo, kad jis mėgo būtent šitą spalvą. Maloniai nustebino suolai, katedroje jie visi su durelėmis, abiejuose galuose, esančios durelės ne tik sandariai užsidaro, nuo praėjimo ir praeinančiųjų, bet ir užsisklendžia, kad tikrai niekas nesudarkytų tvarkos. Kai mišiose visi susėda, paskutiniai iš abiejų pusių uždaro dureles. Mišių kulminacijoje, joms artėjant į pabaigą, nusikelia katedros kupolas, prasiveria debesys, ir keli laimingieji netgi pamato Dievo akies mirksnį, kunigas skuba pašventinti nuolankiai tikinčius, prieš didžiąją kelionę. Vargonams užgriaudėjus(dabar reiktų paspausti čia ir toliau skaityti), užgiedama giesmė, tapusi lyg pigių oro linijų reklamine eilute, bet vis dar prasmingai skambanti. Visi žino be giesmės nė iš vietos. Silpnai laibais balseliais pradedama lementi: Dieve arčiau tavęs … bet giedoti dar nereikia čia įžanga, kai nereikia giedoti, dar nereikia prašau – savo žvilgsniu kunigas pasako suklydusiems. Įžanga skirta, kad pramigę ar pasimetę, ar šiaip skrajojantys ir nerandantys sau vietos, ar užimti egzistenciniais ar buitiniais klausimais suprastų, kas dedasi, kad jau laikais ir kad galėtų pasiruošti – atsikrenkšti ir paploninti savo balselį. Sulig pirmaisiais žodžiais tikintieji išaunami į dangų, krašte sėdintys – kraštiniai krikščionys, dar spėja pamojuoti likusiam kunigui vienam giedančiam ištuštėjusioje katedroje. Kelis tikinčiuosius supykina, užspaudžia amą, dėl milžiniško greičio, bet giesmės nei vienas nesustoja giedoti, nesvarbu, kad praktiškai, dėl milžiniško slėgio, tai neįmanoma, bet kiekvienas uoliai mintyse giedą iš visos širdies, kai kuriems jautresniesiems net ašara ištrykšta, nukrenta ašaros ant kelnių, šventiškų kelnių, ne bet kokių. Ir liktų nepatogiai kunigas vienas giedoti, jei ne patarnaujantys berniukai, prisijungia ir viskas nebe atrodo taip keista ir nejauku. Baigiasi giesmė, pradedama ruoštis naujoms mišioms, nešami suolai, su durelėmis ir violetinėmis sėdynėmis. Suomiams be pigu keisti kiekvieną kartą suolus, nes turėdami bekraščius miškų plotus, nespėja jų kirsti, greičiau užauga, todėl elniai nelieka be namų.

Posted in: Šiaip